Kompiuteriniai žaidimai mokykloje – ar juos toleruosime?

Ruduo – įtemptas metas tiek tėvams, tiek vaikams. Nauji tvarkaraščiai, pirkiniai ir, žinoma, naujas būrelių sezonas. Per vasarą ne vienas vaikas pameta seną hobį ir atranda naują. Nuo 2018-ųjų, kai ėmė sparčiai pigti išmanieji telefonai, daugelis tėvų pirko juos ir savo vaikams. Tai privedė prie to, kad vaikams telefonas tapo ne tik susisiekimo, bet ir laisvalaikio praleidimo būdo priemonė. Vis daugiau jų per pertraukas mokyklose sėdi „sukišę“ nosis į telefonus žaisdami Minecraft, Roblox, Fortnite, Brawl Stars ir kitus žaidimus ir vadina tai hobiu. Ar verta su tuo kovoti kalbame su Robotikos Akademijos turinio padalinio vadovu Kristijonu Vasiliausku.

-          Šiandien per pertraukas vis daugiau vaikų žaidžia telefonais, planšetiniais kompiuteriais, ypač didmiesčiuose. Ką manote apie tai?

-          Kiekvieną įrankį galima panaudoti ir geram ir blogam tikslui. Klasikinis pavyzdys – ugnis. Su pirmykštis žmogus išmoko pasišildyti maistą, tada galėjo valgyti daug įvairesnio maisto ir to pasekmė – labiau išsivysčiusios smegenys. Tačiau lygiai taip pat žmogus su ugnimi sukelia gaisrą ir suniokoja didžiulius plotus. Tas pats ir su technologijomis – galima jas naudoti prasmingai arba žalingai. Vaikai irgi ima pavyzdį iš tėvų – jei jie per vakarą peržiūri pusę serialo sezono kompiuteryje, nuolat kalba Facebook messeger’yje su draugais – vaikas nesupras, kodėl jo žaidimas telefonu ar planšete yra ribojamas.

-          Tačiau juk tie žaidimai nieko nemoko – tiesiog laiko gaišimas šaudant, statant pilis ir panašiai.

-          Nesutinku su jumis. Visų pirma – kiek suaugusiųjų žmonių yra pažaidę ir pasigilinę į kompiuterinių žaidimo logiką? Vienetai. Jie prieina, pamato, nusprendžia, kad tai nesąmonė ir būtina drausti. Tačiau turint tinkamą gidą, mentorių, mokytoją su teisingu požiūriu – galima ir kompiuteriniuose žaidimuose rasti naudos. Svarbu tinkamas nukreipimas ir paaiškinimas kodėl. Turbūt sutiksite su manimi, kad jūsų ir kitų tėvų vaikystė kardinaliai skiriasi nuo to, kaip dabar jūsų vaikas leidžia dienas. Šių laikų vaikai gyvena labai įdomų gyvenimą, nes jie auga net dviejuose pasauliuose iš karto. Pirmasis pasaulis – tai realus, kurį mes pažįstame, kuriame dominuoja viskas, kas tikra. Tai vaikų taip mėgstamas LEGO, kurį jie gali pačiupinėti, sukonstruoti, aplinka, kurioje gali pajusti šilumą ir viską patirti savo „kailiu“. Kitas pasaulis kiek jaunesnis, bet savo žavesiu neįtikėtinai patrauklus vaikams – tai virtualus pasaulis. Mokykla yra ta vieta, kurioje vaikas praleidžia didžiąją dalį savo laiko, tad čia turi išmokti ne tik skaičiuoti, bet ir būti samoningu, valdyti technologijas ir save. Žaidimų suvokimo mokome taip, kaip mokykloje yra mokoma teksto suvokimo.

-          Ar tai ir paskatino jus atnaujinti robotikos būrelio programą? Šiais metais reklamuojama, kad kai kuriose pamokose bus ir žaidimų edukacija.

-          Visiškai teisingai. Jau pavasarį pastebėjome, kad vaikai net būrelio metu, kur galima sukurti fantastiškus robotikos kūrinius, vis dažniau nori pasėdėti sulindę į telefoną. Ėmėme analizuoti, kas vaikus į žaidimus taip įtraukia ir kaip tai panaudoti jų tobulėjimui. Virtualiame pasaulyje vaikai yra pratę prie didelio kiekio itin vizualios informacijos bei sužaidybinimo elementų, kuriuos galime matyti vaikų žiūrimuose video klipuose bei kompiuteriniuose žaidimuose. Mūsų sukurtose virtualaus pasaulio pamokose pagrindinė išvada yra, kad tik gyvenimas yra pats įdomiausias žaidimas, kurį galime žaisti. Tad visos pamokos išmoktos virtualioje erdvėje turi sugrįžti į realybę, o jose įgyti įgūdžiai turi būti pritaikomi. 

-          Skamba visai įtikinamai, bet ar galite paaiškinti plačiau, iš kokių žaidimų ir kokios naudos galime gauti? 

-          Žinoma. Atrinkome net 7 žaidimus, kuriuos mėgsta vaikai ir juos išanalizavome. Be to – visą tai ką atradome, taikėme vasaros stovyklų metu, o tai turėjo labai didelį pasisekimą. Minecraft ir RoBlox žaidimai atspindi problemų sprendimą.. Per šias pamokas mokome vaikus, kaip dideles problemas arba užduotis išskaidyti į mažesnes. Pavyzdžiui, kambario susitvarkymas – kokiam vaikui tai patinka? Bet jei su vaiku susitarsite, kad tai jo šiandienos užduotis (ir panaudosite žodį „quest‘as“), kuris yra lyg žaidimas - didelė iškelta problema kambario susitvarkymas neabeatrodo tokia didelė. Kambario tvarkymą suskaidome į knygų susitvarkymą, žaislų surūšiavimą ir stalo nukraustymą. Žinoma susitarkite ir dėl apdovanojimo, kas tikrai turi būti ne materialus dalykas, o pavyzdžiui šiltas apkabinimas ar kartu praleistas laikas, kai vaikas paaiškins tėvams, ką šiandien išmoko iš kompiuterinio žaidimo. Kitas mėgiamas žaidimas Fortnite. Per jį mokomės savianalizės ir greito sprendimų priėmimo. Ne visada yra laiko gerai pasiruošti ir turi reaguoti čia ir dabar. Jei mokytojas užduoda klausimą –  kas ateis ir išspręs uždavinį prie lentos, vaikas gali likti suole ir žiūrėti kaip sprendžia kitas arba gali eiti pats, galbūt susimauti, bet patobulėti. Kuo anksčiau vaikai suvoks, kad eiti prie lentos yra apdovanojimas, o ne bausmė – tuo bus geriau visiems. Visai kaip Minecraft – paties žaidimo tikslas yra išgyventi turint atitinkamus įrankius. Gyvenime irgi reikia įrankių, įgūdžių, o juos įgyti galime ir žaisdami.

-          Ar reikia riboti vaikų laiką prie kompiuterių, telefonų?

-          Visur ir visada gyvenime yra svarbu balansas. Tad ir technologijos yra ne išimtis. Mes būrelio metu vaikams diegiame vadinamuosius dirgiklius (trigger) – jų turėjimas padeda vaikui būti sąmoningu. Pirmo mėnesio dirgiklis yra „kas ką valdo?“. Paklausus šio klausimo jūsų vaikas turi atsakyti „AŠ ŽAIDIMUS“. Su šiuo atsakymu vaikas turi padėti telefoną/planšetinį kompiuterį užverstu ekranu ir atsitraukti nuo žaidimo, nepriklausomai koks svarbus žaidimo momentas yra. Taip jis valdys technologijas, o ne technologijos valdys jį. Norime, kad jau po pirmo mėnesio robotikos būrelyje vaikai ir tėvai galėtų geriau susikalbėti. Kad vaikai mokėtų paaiškinti žaidimų naudą, atrastų sveiką santykį su technologijomis. Be to, vaikai mokomi, kaip priimti klaidas, problemas, kaip į jas reaguoti, kaip taisyti, kaip galų gale pasimokyti. Tad ateityje tokio vaiko sprendimų priėmimo laikas trumpės, o rezultatai gerės.

-          O kaip gi robotika, ar jos visai nebus?

-          Reikia suprasti, kad robotika, žaidimai, 3D spausdinimas ir visa kita yra tik pagalbinė priemonė, kuri padeda ugdyti vaikų technologinį raštingumą, imlumą, gebėjimą prisitaikyti XXI-ojo amžiaus darbo rinkoje. Ji tik atrodo toli, bet šiuolaikinė auganti Alfa karta yra ambicinga, norinti greitų rezultatų ir pokyčių, tad verta juos ruošti gyvenimui jau dabar. Ir tai geriausia padaryti per jų mėgstamus žaidimus, jų kalba, o ne aklu draudimu neleidžiant suklysti, pagalvoti, kritiškai įvertinti situaciją.

-          Ko palinkėtumėte dabartiniams tėvams?

-          Nepulkite visko neigti ir drausti, net jei atrodo, kad tas dalykas didžiausia nesąmonė. Pabandykite būti empatiški, paprašykite vaiko paaiškinti jums ir nuoširdžiai klausykitės. Didžiausias dalykas, ko šiuolaikiniai vaikai alksta – tai tėvų dėmesys, išklausymas, domėjimasis tuo, ką jis kasdien daro. Ta mato kiekvienas iš 200-ų Robotikos Akademijos mokytojų kasdien, kai po būrelio grįžta tylėdami, kadangi atidavė visą meilę ir dėmesį vaikams.

-          Dėkojame už pokalbį.